APT (arbitražinio įkainojimo modelis)
APT — daugiafaktorinis grąžos modelis: laukiama investicijos grąža aiškinama ne vienu bendru rinkos veiksniu, o keliais rizikos šaltiniais — infliacija, palūkanomis, ekonomikos augimu, žaliavų kainomis. Kiekvienas veiksnys turi savo rizikos premiją, o turto grąža priklauso nuo to, kiek jis kiekvienam veiksniui jautrus. Verslui tai teorinis pagrindas atsakyti, iš ko susideda jo kapitalo kaina.
Rizika turi kelis šaltinius, todėl ir kelias premijas
Arbitražinio įkainojimo teoriją (angl. Arbitrage Pricing Theory) 1976 m. suformulavo Stephenas Rossas kaip alternatyvą CAPM modeliui, kuris visą riziką suveda į vieną „betą" prieš rinkos portfelį. APT teigia: sistemingos rizikos šaltinių yra keli, ir kiekvienas jų rinkoje turi savo kainą — premiją, kurios investuotojai reikalauja už tos rizikos prisiėmimą.
Pavadinimas kilęs iš pagrindimo logikos: jei du turtai su vienoda rizikos struktūra duotų skirtingą grąžą, arbitražuotojai pirktų pigesnį ir parduotų brangesnį, kol kainos susilygintų. Todėl pusiausvyroje grąža privalo atitikti rizikos veiksnių rinkinį. Iš šios logikos vėliau išaugo praktiniai daugiafaktoriniai modeliai, tarp jų Famos ir Frencho faktorių modeliai.
Grąža kaip veiksnių jautrumų ir premijų suma
Modelis konstruojamas trimis žingsniais. Pirma, parenkami sisteminiai veiksniai — dažniausiai makroekonominiai: infliacijos netikėtumai, palūkanų normų pokyčiai, pramonės gamybos augimas, kredito rizikos premija. Antra, įvertinamas turto ar verslo jautrumas kiekvienam veiksniui — kiek grąža keičiasi, veiksniui pasikeitus vienetu. Trečia, jautrumai dauginami iš veiksnių premijų ir sumuojami.
Praktinė vertė yra ne tiek tikslus skaičius, kiek struktūra: modelis verčia įvardyti, kurioms makrorizikoms verslas iš tikrųjų jautrus. Statybų įmonės kapitalo kaina turi atspindėti jautrumą palūkanoms, eksportuotojo — valiutų kursams ir užsienio paklausai, energijai imlios gamybos — žaliavų kainoms.
Kur APT logika duoda daugiausia naudos
- Pagrindžiant diskonto normą DCF ar NPV skaičiavimams, kai vieno „betos" logika per gruboka.
- Aiškinantis, kurie makroveiksniai realiai veikia verslo grąžą — įvestis scenarijų ir jautrumo analizei.
- Lyginant skirtingo rizikos profilio projektus, kuriems netinka viena bendra kapitalo kaina.
- Vertinant investicijų portfelį, kur svarbu suprasti bendrą jautrumą palūkanoms ar infliacijai.
APT mūsų sistemoje
APT naudojame kaip foną kapitalo kainai pagrįsti: kai DCF ar investicijų vertinimui reikia diskonto normos, veiksnių logika padeda ją sukonstruoti sąmoningai — bazinė norma plius premijos už tas rizikas, kurioms klientas realiai jautrus, o ne „standartiniai 10 procentų" visiems.
Tas pats veiksnių sąrašas tampa scenarijų analizės griaučiais: jei kapitalo kaina jautri palūkanoms ir energijos kainoms, būtent šie kintamieji privalo būti scenarijuose ir jautrumo lentelėse. Taip rizikos vertinimas ir vertės skaičiavimas remiasi tuo pačiu rizikos žemėlapiu, o ne dviem skirtingomis istorijomis.
Kuo remiasi ši metodika
Norite pamatyti šią metodiką veikiančią jūsų duomenyse?
Pradėkite nuo diagnostikos — per 2-4 savaites parodysime, ką jūsų apskaitos duomenys jau gali pasakyti apie savikainą, pelningumą ir pinigus.
Susisiekti dėl diagnostikos